Žmonija visada svajojo apie nemirtingumą – dabar mokslininkai sako, kad tai nebe fantastika
Prieš dešimt metų sakydamas, kad žmogus galės gyventi pusantro šimto metų, būtum sulaukęs skeptiško šypstelėjimo. Šiandien tą patį teigia ne astrologai ar alternatyvios medicinos guru, o rimti biologai, genetikai ir bioinžinieriai iš Harvardo, Stanfordo ir Kembridžo. Kažkas labai fundamentalaus pasikeitė – ne tik mokslo galimybėse, bet ir tame, kaip mes apskritai suprantame senėjimą.
Senėjimas ilgą laiką buvo laikomas neišvengiamu procesu – tokiu pat natūraliu kaip oras ar gravitacija. Bet pastaraisiais metais vis daugiau mokslininkų pradėjo žiūrėti į jį visiškai kitaip: kaip į ligą. O jei tai liga – ją galima gydyti. Galbūt net išgydyti.
Tai nėra tik teorija. Tai aktyviai finansuojama, tyrinėjama ir testuojama laboratorijose visame pasaulyje. „Longevity” – ilgaamžiškumo – mokslas tapo viena karščiausių sričių biotechnologijų industrijoje, pritraukiančia milijardus dolerių investicijų. Jeff Bezos, Peter Thiel, Yuri Milner – technologijų pasaulio titanai meta pinigus į startuolius, kurie žada sulėtinti ar net apversti biologinį laikrodį.
Kodėl mes apskritai senstame – ir kodėl tai gali keistis
Norėdami suprasti, ar 150 metų yra realus tikslas, pirmiausia reikia suprasti, kas vyksta mūsų kūne su laiku. Senėjimas nėra vienas procesas – tai daugybė vienu metu vykstančių biologinių gedimų, kurie kaupiasi ir stiprina vienas kitą.
Vienas svarbiausių mechanizmų – telomerų trumpėjimas. Telomerai yra tarsi apsauginiai „kepurėliai” ant chromosomų galų. Kiekvieną kartą, kai ląstelė dalijasi, jie šiek tiek sutrumpėja. Kai telomerai tampa per trumpi, ląstelė nebegali dalytis – ji arba žūsta, arba tampa „senescentiška”, tai yra zombio ląstele, kuri nebefunkcionuoja normaliai, bet ir nemiršta, o dar išskiria uždegimą skatinančias medžiagas į aplinkinius audinius.
Kitas svarbus veiksnys – mitochondrijų disfunkcija. Mitochondrijos yra ląstelių energijos gamyklos, ir su amžiumi jos pradeda dirbti vis prasčiau, gamindamos mažiau energijos ir daugiau kenksmingų laisvųjų radikalų. Tada yra epigenetinis „triukšmas” – su amžiumi mūsų genų ekspresijos programa pradeda klaidingai skaityti save, tarsi sena vinilo plokštelė, kuri vis dažniau šokinėja.
Harvardo profesorius David Sinclair, vienas žymiausių pasaulio senėjimo tyrėjų, teigia, kad senėjimas iš esmės yra informacijos praradimas – biologinė sistema pamažu praranda gebėjimą tiksliai atkurti save. Ir svarbiausia jo žinia: šis procesas yra reversiškas. Bent jau pelėms laboratorijoje tai jau pavyko padaryti.
Genų terapija, senolytics ir kiti įrankiai, kurie jau egzistuoja
Laboratorijose jau vyksta dalykai, kurie prieš dvidešimt metų būtų atrodę kaip grynoji fantastika. Štai keletas konkrečių krypčių, kurios šiandien aktyviai tiriamos:
Senolytics – tai vaistai, kurie selektyviai naikina senescentiškias ląsteles. Pelėms duodant tokius preparatus kaip dasatinibas ir kvercetinas, buvo pastebėtas reikšmingas sveikatos pagerėjimas ir gyvenimo trukmės prailgėjimas. Žmonių klinikiniai tyrimai jau vyksta, nors kol kas ankstyvose stadijose. Kvercetinas, beje, yra natūralus junginys, randamas svogūnuose, obuoliuose ir kitose daržovėse – tai nereiškia, kad reikia valgyti svogūnus kilogramais, bet mokslininkų susidomėjimas šia molekule yra realus.
NAD+ pirmtakai – nikotinamido adenino dinukleotidas yra molekulė, kritiškai svarbi ląstelių energijos metabolizmui ir DNR taisymui. Su amžiumi jo lygis krenta dramatiškai. NMN (nikotinamido mononukleotidas) ir NR (nikotinamido ribozidas) yra papildai, kurie padeda atkurti NAD+ lygį. David Sinclair pats juos vartoja ir apie tai atvirai kalba. Tyrimų rezultatai žmonėms kol kas mišrūs, bet gyvūnų modeliuose rezultatai yra įspūdingi.
Rapamicinas – imunosupresantas, naudojamas po organų transplantacijos, tapo vienu labiausiai tiriamų ilgaamžiškumo preparatų. Jis veikia per mTOR kelią – pagrindinį ląstelių augimo ir medžiagų apykaitos reguliatorių. Pelėms jis prailgino gyvenimą net 25%. Kai kurie gydytojai jau dabar jį vartoja mažomis dozėmis kaip profilaktinę priemonę, nors tai vis dar yra eksperimentinė praktika.
Epigenetinis perkrovimas – galbūt pati drąsiausia kryptis. Sinclair ir jo komanda parodė, kad pelių akių nervų ląstelių „epigenetinį laikrodį” galima atsukti atgal naudojant Yamanaka faktorius – specifinius genus, kurie paprastai naudojami kamieninėms ląstelėms sukurti. Senų pelių regėjimas buvo atkurtas. Tai nėra metafora – tai realus eksperimentas, paskelbtas žurnale „Nature”.
Biohacking kultūra: kai entuziastai lenkia mokslininkus
Kol oficialus mokslas juda atsargiai ir metodiškai, internete klesti visiškai kitokia kultūra. Biohackeriai – žmonės, kurie eksperimentuoja su savo kūnu kaip su programuojama sistema – jau seniai nebelaukia, kol tyrimai bus baigti.
Bryan Johnson, technologijų verslininkas, pardavęs savo startuolį „Braintree” už 800 milijonų dolerių, šiandien gyvena galbūt radikaliausią ilgaamžiškumo eksperimentą pasaulyje. Jo projektas „Blueprint” apima griežtą mitybos protokolą (1977 kalorijų per dieną, daugiausia augalinės kilmės), daugiau nei šimtą papildų per dieną, reguliarius medicininius tyrimus ir net jaunų žmonių plazmos perpylimus. Johnson teigia, kad jo biologinis amžius yra gerokai mažesnis nei chronologinis – ir jis turi duomenis tai pagrįsti.
Ar tai protinga? Tai sudėtingas klausimas. Viena vertus, daugelis jo protokolo elementų neturi pakankamai mokslinių įrodymų. Kita vertus, jis renka duomenis apie save su tokiu kruopštumu, kokio daugelis klinikinių tyrimų neturi. Ir svarbiausia – jis atvirai dalijasi viskuo, kas veikia ir kas neveikia.
Jei nori pradėti nuo ko nors mažiau radikalaus, štai keletas biohacking praktikų, kurios turi solidų mokslinį pagrindą:
- Pertraukiamas badavimas (intermittent fasting) – aktyvuoja autofagiją, ląstelių „savivalymo” procesą, kuris pašalina pažeistus baltymus ir organeles. Net 16:8 protokolas (16 valandų badavimas, 8 valandų valgymo langas) gali turėti reikšmingą poveikį.
- Šalčio terapija – šalti dušai ar ledo vonios aktyvuoja rudąjį riebalinį audinį ir gerina mitochondrijų funkciją. Wim Hof metodo populiarumas nėra atsitiktinis.
- Miego optimizavimas – tai turbūt labiausiai neįvertintas ilgaamžiškumo įrankis. Miego metu smegenys išsivalo nuo toksinų per glimfatinę sistemą. Chroniškas miego trūkumas tiesiogiai koreliuoja su greitu biologiniu senėjimu.
- Atsparumo treniruotės – raumenų masės išsaugojimas su amžiumi yra vienas stipriausių ilgaamžiškumo prediktorių. Tai ne estetika – tai metabolinė sveikata.
Milijardieriai prieš mirtį: kas finansuoja amžinojo gyvenimo paieškas
Longevity mokslas nebūtų ten, kur yra dabar, be masyvių privačių investicijų. Ir čia verta pažvelgti į skaičius, nes jie yra stulbinantys.
„Altos Labs”, įkurta 2021 metais su daugiau nei 3 milijardų dolerių pradiniu finansavimu (iš dalies iš Jeff Bezos), tiria biologinį perkrovimą – kaip atkurti jaunatviškumą ląstelių lygmeniu. Jie pasamdė kai kuriuos geriausių pasaulio biologų, siūlydami atlyginimus, su kuriais universitetai negali konkuruoti.
„Calico” – Alphabet (Google motininė kompanija) projektas, įkurtas dar 2013 metais su Larry Page ir Sergey Brin palaikymu – taip pat tiria senėjimo biologiją, nors jų komunikacija yra žymiai labiau uždara.
Peter Thiel finansavo SENS Research Foundation, kurią įkūrė kontroversiškas, bet įtakingas gerontologas Aubrey de Grey. De Grey teigia, kad senėjimas yra inžinerinė problema, kurią galima spręsti inžineriniais metodais – ir jis tai sako jau dvidešimt metų, kai daugelis juokėsi. Dabar juokiasi mažiau.
Šis finansavimas turi ir šešėlinę pusę. Kai mokslas susipina su tokiais milžiniškais pinigais, kyla pavojus, kad rezultatai bus interpretuojami per rožinius akinius, o nesėkmės – nutylimos. Vartotojai, kurie perka ilgaamžiškumo papildus ir protokolus, turi tai turėti omenyje.
Etiniai klausimai, kurių niekas nenori garsiai kelti
Gerai, tarkime, kad mokslas iš tikrųjų leis gyventi 150 metų. Ar tai būtų vien geras dalykas? Čia prasideda tikrai nepatogūs klausimai.
Pirma – prieigos klausimas. Jei ilgaamžiškumo terapijos kainuos šimtus tūkstančių dolerių per metus (o tikėtina, kad pradžioje taip ir bus), kas jomis galės naudotis? Milijardieriai ir jų vaikai? Tai reiškia, kad turto nelygybė taps ne tik ekonomine, bet ir biologine realybe. Turtingi žmonės tiesiogine prasme gyvens ilgiau nei vargšai – ir šis skirtumas gali tapti toks didelis, kad bet kokia socialinė mobilumo idėja taps juokinga.
Antra – demografinė bomba. Jei žmonės nustos mirti tokiu tempu kaip dabar, o gimstamumas išliks panašus, Žemė tiesiog negalės to atlaikyti. Jau dabar diskutuojama apie planetos talpą – o jei vidutinė gyvenimo trukmė padvigubėtų? Tai reikštų arba drastišką gimstamumo mažinimą (kas spręstų, kas gali turėti vaikus?), arba kolonizaciją kitose planetose (Elon Musk džiaugtųsi), arba kokią nors kitą, sunkiai įsivaizduojamą socialinę reorganizaciją.
Trečia – psichologinis klausimas. Ar žmogaus psichika yra sukurta gyventi 150 metų? Ar mes sugebėsime išlaikyti motyvaciją, prasmės jausmą, santykius per tokį laikotarpį? Filosofai jau seniai diskutuoja apie tai, ar mirtingumas nėra būtina sąlyga, kad gyvenimas turėtų prasmę. Kai žinai, kad turi begalę laiko, ar neišnyks tas skubumas, tas intensyvumas, kuris daro gyvenimą vertingu?
Ketvirta – politinė stagnacija. Jei lyderiai gyvens 150 metų, ar jie kada nors paliks valdžią? Jau dabar daugelyje demokratijų matome, kaip seni politikai kabinasi į pozicijas. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei jie biologiškai galėtų tai daryti dar šimtą metų.
Ką galima daryti jau dabar – be laboratorijų ir milijardų
Visa tai skamba įdomiai, bet ką tai reiškia paprastam žmogui, kuris neturi Bezos biudžeto ir negyvena Silicio slėnyje? Štai sąžininga, praktiška perspektyva.
Pirmiausia – „longevity” mokslo pagrindai yra prieinami visiems ir jie veikia. Tai ne nauja informacija, bet tai yra tiesa: reguliari fizinė veikla (ypač jėgos treniruotės), kokybiška mityba (daugiau augalinio maisto, mažiau perdirbto), geras miegas, streso valdymas ir socialiniai ryšiai yra patikimiausiai įrodyti ilgaamžiškumo veiksniai. Tai skamba nuobodžiai, bet tai yra faktas.
Antra – stebėk, bet neperki hype’o. NMN, NR, resveratrolio papildai – jie gali turėti naudos, bet įrodymai žmonėms vis dar yra silpni. Jei nori eksperimentuoti, tai tavo pasirinkimas, bet neišleisk tūkstančių eurų tikėdamasis stebuklų, kurių mokslas dar nepatvirtino.
Trečia – sekite mokslinę literatūrą, ne influencerius. „PubMed” yra nemokama ir prieinama. Kai koks nors YouTube kanalas teigia, kad kažkas „prailgina gyvenimą 30%”, patikrink, ar yra peer-reviewed tyrimų žmonėms. Dažniausiai jų nėra.
Ketvirta – biologinis amžius yra matuojamas. Epigenetiniai laikrodžiai (Horvath clock ir kiti) leidžia įvertinti, kiek jūsų ląstelės yra „senos” nepriklausomai nuo chronologinio amžiaus. Tokios kompanijos kaip „TruDiagnostic” siūlo šiuos testus – jie nėra pigūs, bet gali suteikti realią informaciją apie tai, ar jūsų gyvenimo būdas veikia.
150 metų – ne pabaiga, o tik pradžia pokalbio
Tiesa yra tokia: niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, ar žmonės gyvens 150 metų. Bet klausimas jau nėra „ar tai įmanoma biologiškai” – vis daugiau duomenų rodo, kad yra. Klausimas tapo „kada” ir „kam”.
Labiausiai tikėtinas scenarijus nėra tas, kad rytoj atsibusime ir visi gyvensime pusantro šimto. Greičiau tai bus laipsniškas poslinkis – kiekviena karta gyvens šiek tiek ilgiau nei ankstesnė, kol kažkuriame taške tas skirtumas taps dramatiškas. Mokslininkai tai vadina „longevity escape velocity” – momentu, kai medicinos pažanga pradeda lenkti biologinį senėjimą.
Raymondas Kurzweil, futuristas ir Google inžinierius, teigia, kad šis momentas ateis apie 2030-uosius. Kiti mokslininkai yra atsargesni ir kalba apie 2050-uosius ar vėliau. Bet net ir pesimistai nebediskutuoja apie tai, ar tai apskritai įvyks – tik apie tai, kada.
Tad jei esi 25-erių ar 30-erių ir skaitai šį straipsnį – yra reali tikimybė, kad tu gyvensi ilgiau nei bet kuri ankstesnė karta, ir galbūt žymiai ilgiau. Tai reiškia, kad verta galvoti apie sveikatą ne kaip apie kažką, ką reikia „išsaugoti”, o kaip apie investiciją į laiką, kurio galbūt turėsi daugiau nei manai. Ir verta galvoti apie tai, ką su tuo laiku darysi – nes 150 metų be prasmės ir ryšių skambėtų kaip bausmė, o ne dovana.
