Internetas, kuris pavargo nuo savęs
Prisimeni, kaip atrodė internetas prieš dvidešimt metų? Lėtas, nepatogus, pilnas blyksinčių reklamų ir svetainių, kurios atrodė lyg sukurtos per naktį. Tada atėjo Web2 era – „Facebook”, „Google”, „Amazon” – ir viskas pasikeitė. Internetas tapo greitas, patogus, socialus. Bet kažkas nutiko pakeliui. Mes atidavėme savo duomenis, savo privatumą ir savo skaitmeninį gyvenimą kelioms gigantiškomis korporacijomis, ir dabar svarstome – ar tai tikrai buvo gera sandėris?
Čia ir įeina Web3. Terminas, kurį girdėjai tūkstantį kartų, bet galbūt vis dar nesi tikras, ką jis iš tikrųjų reiškia. Ar tai tik dar viena technologijų burbulo dalis? Ar tikrai revoliucija, kuri pakeis viską? Pabandykime išsiaiškinti be marketingo šūkių ir be pernelyg didelio skepticizmo.
Nuo Web1 iki Web3: trumpa istorija be nuobodulio
Kad suprastum Web3, reikia suprasti, iš kur jis atėjo. Interneto evoliucija dažnai skirstoma į tris fazes, ir kiekviena iš jų turėjo savo charakterį.
Web1 – tai internetas, kokį jį žinojo 90-ųjų karta. Statiniai puslapiai, kuriuos galėjai tik skaityti. Niekas nekomentuodavo, niekas nesidalindavo, niekas nepatikdavo. Tai buvo vienpusis ryšys – kaip žiūrėti į vitriną pro stiklą. Informacija buvo prieinama, bet interaktyvumo – nulis.
Web2 – tai tas internetas, kuriame gyvename dabar. Socialiniai tinklai, debesų kompiuterija, vartotojų sukurtas turinys. Staiga kiekvienas galėjo tapti kūrėju, rašytoju, influenceriu. Bet čia ir slypi problema – visa ta kūryba, visi tie duomenys, visos tos jungtys priklauso ne tau. Jos priklauso platformoms. „Meta” uždirba milijardus iš tavo nuotraukų, tavo draugų sąrašo, tavo pomėgių. Tu gauni nemokamą paslaugą. Ar tai sąžininga? Kiekvienas atsakys skirtingai.
Web3 – tai vizija, kurioje internetas grįžta į vartotojų rankas. Decentralizacija, blokų grandinė, tokenai, skaitmeninė nuosavybė. Idėja paprasta: kodėl tavo skaitmeninis turtas neturėtų priklausyti tau taip pat, kaip fizinis turtas? Kodėl tavo online tapatybė turėtų būti kontroliuojama korporacijos?
Blokų grandinė – technologinis stuburas, kurį verta suprasti
Neįmanoma kalbėti apie Web3 nepalietus blokų grandinės (blockchain). Bet užmiršk tuos sudėtingus techninius paaiškinimus – pabandykime paprasčiau.
Įsivaizduok knygą, kurioje užrašomos visos transakcijos. Tradiciniame banke tokią knygą tvarko bankas – jis gali ją pakeisti, ištrinti įrašus, užblokuoti tavo sąskaitą. Blokų grandinėje tokią knygą turi tūkstančiai kompiuterių visame pasaulyje vienu metu. Kad pakeistum vieną įrašą, turėtum vienu metu pakeisti jį visuose tuose kompiuteriuose. Praktiškai – neįmanoma.
Štai kodėl blokų grandinė vadinama decentralizuota – nėra vieno centro, nėra vieno valdytojo. Tai reiškia, kad:
- Niekas negali vienašališkai pakeisti taisyklių
- Transakcijos yra skaidrios ir patikrinamos
- Tarpininkų (bankų, notarų, brokerių) poreikis sumažėja
- Tavo skaitmeninis turtas tikrai priklauso tau
Žinoma, tai nėra tobula sistema. Blokų grandinės lėtos, energiją naudojančios (nors situacija gerėja), ir vartotojui ne visada patogios. Bet principas – revoliucingas.
DeFi, NFT ir DAO – žodžiai, kurie nebėra tik žargono
Web3 pasaulyje sukosi kelios koncepcijos, kurios arba jau keičia finansų sistemą, arba dar tik bando surasti savo vietą.
DeFi (Decentralized Finance) – tai finansinės paslaugos be bankų. Gali skolinti, skolintis, gauti palūkanas – visa tai be banko sąskaitos, be kredito istorijos, be tarpininkų. Zviedrijoje gyvenantis žmogus gali skolinti pinigus Nigerijoje gyvenančiam žmogui per kelias sekundes, ir abu gauna geresnes sąlygas nei tradiciniame banke. Tai ne teorija – tai jau veikia platformose kaip „Aave”, „Compound” ar „Uniswap”. Žinoma, rizikos irgi yra – smart contract klaidos, hackiai, reguliavimo neapibrėžtumas – bet potencialas akivaizdus.
NFT (Non-Fungible Tokens) – čia daug kas suklydo. NFT bumas 2021-2022 metais sukūrė įspūdį, kad tai tik brangios beždžionių nuotraukos turtingiems žmonėms. Bet NFT idėja gilesnė – tai skaitmeninės nuosavybės įrodymas. Muzikantas gali parduoti savo kūrinį tiesiogiai fanams ir gauti komisinį kiekvieną kartą, kai tas kūrinys perparduodamas. Žaidimų kūrėjai gali sukurti tikrus skaitmeninės nuosavybės elementus, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo žaidimo serverio. Ar tai masiškai veiks? Dar neaišku. Bet koncepcija – įdomi.
DAO (Decentralized Autonomous Organizations) – tai organizacijos, kuriose sprendimai priimami balsuojant, o taisyklės užkoduotos smart kontraktuose. Įsivaizduok kompaniją, kurioje nėra CEO, nėra valdybos – yra tik bendruomenė, kuri balsuoja dėl kiekvieno sprendimo. Kai kurie DAO jau valdo milijardus dolerių. Ar tai efektyvu? Ne visada. Bet tai naujas organizacijos modelis, kuris vertas dėmesio.
Kodėl didžiosios technologijų kompanijos nerimauja
„Meta” pervadino save ir investavo milijardus į metaversą. „Google” kuria Web3 infrastruktūrą. „Microsoft” perka žaidimų kompanijas su Web3 planais. Atsitiktinumas? Vargu.
Web3 kelia tiesioginę grėsmę dabartiniam verslo modeliui, kuriuo gyvena didžiosios technologijų kompanijos. Jei vartotojai gali turėti savo duomenis, jei kūrėjai gali monetizuoti savo turinį tiesiogiai, jei platformos nebereikalingos kaip tarpininkės – kur lieka „Facebook” ar „YouTube” verslo modelis?
Todėl matome įdomų paradoksą: korporacijos, kurios labiausiai turėtų bijoti Web3, aktyviai investuoja į jį. Kodėl? Nes geriau kontroliuoti revoliuciją iš vidaus, nei žiūrėti, kaip ji tave nušluoja iš išorės. „Meta” metaversas nėra tikras Web3 – tai centralizuota platforma su Web3 estetika. Skirtumas esminis.
Vartotojui tai reiškia vieną dalyką: reikia mokėti atskirti tikrą decentralizaciją nuo marketingo. Jei kompanija gali vienašališkai pakeisti taisykles, užblokuoti tavo paskyrą ar ištrinti tavo turinį – tai ne Web3, nesvarbu, kiek kartų jie naudoja žodį „blockchain”.
Realios problemos, kurias Web3 dar turi išspręsti
Būtų nesąžininga kalbėti apie Web3 tik rožinėmis spalvomis. Yra rimtų problemų, kurios dar nėra išspręstos.
Vartotojo patirtis – tai didžiausia kliūtis masiniam pritaikymui. Sukurti kripto piniginę, suprasti seed phrases, mokėti gas fees – tai ne kiekvieno žmogaus gebėjimai. Kol Web3 nebus taip paprasta naudoti kaip „Instagram”, masinė auditorija neateis. Ir tai nėra smulkmena – tai egzistencinis iššūkis visai ekosistemei.
Skalabilumas – „Ethereum” blokų grandinė vienu metu gali apdoroti maždaug 15-30 transakcijų per sekundę. „Visa” – daugiau nei 24 000. Kai tinklas užsikemša, mokesčiai išauga iki absurdiškų sumų. Layer 2 sprendimai kaip „Polygon” ar „Optimism” padeda, bet problema dar neišspręsta iki galo.
Reguliavimas – vyriausybės visame pasaulyje dar nežino, ką daryti su kriptovaliutomis ir Web3. Vienur draudžia, kitur reguliuoja, trečiur ignoruoja. Šis neapibrėžtumas atbaido institucines investicijas ir sukuria teisinę riziką vartotojams.
Aplinkosauginis poveikis – „Bitcoin” kasimas sunaudoja tiek elektros, kiek kai kurios vidutinės šalys. Tiesa, „Ethereum” perėjo prie Proof of Stake mechanizmo ir sumažino energijos suvartojimą 99,95%. Bet problema vis dar egzistuoja kitose blokų grandinėse.
Sukčiavimas ir saugumas – Web3 erdvė pilna sukčių. Rug pulls, phishing atakos, fake projektai – žmonės praranda tikrus pinigus. Decentralizacija reiškia ir tai, kad nėra kam skambinti, kai kažkas nutinka. Nėra „pamiršau slaptažodį” mygtuko. Nėra klientų aptarnavimo. Tai laisvė, bet ir atsakomybė.
Kaip pradėti tyrinėti Web3 nerizikuojant visu savo turtu
Jei nori susipažinti su Web3 pasauliu, bet nenori tapti dar vienu „aš praradau viską” istorijos herojumi, štai keletas praktinių patarimų:
Pradėk nuo edukacijos, ne nuo investicijų. Prieš pirkdamas bet ką, praleisk bent mėnesį skaitydamas. „Ethereum.org” turi puikius nemokamus resursus. „Bankless” podcast’as – vienas geriausių anglų kalba. Lietuviškai – ieškok bendruomenių „Discord” serveriuose, kur galima užduoti klausimus.
Sukurk piniginę su mažomis sumomis. „MetaMask” yra standartinė pradžia. Įsidėk 10-20 eurų ir tiesiog pažaisk – siųsk, gauk, jungiesi prie dApp. Geriau mokytis su mažomis sumomis nei su didelėmis.
Išbandyk testnetus. Daugelis blokų grandinių turi testines versijas, kur gali naudoti netikrus pinigus. Puiki vieta mokytis be rizikos.
Niekada nelaikyk visko vienoje vietoje. Diversifikuok – dalis centralizuotoje biržoje (kaip „Coinbase” ar „Kraken”), dalis savo piniginėje. Hardware wallet (kaip „Ledger”) – jei turi didesnę sumą.
Seed phrase – šventas dalykas. Niekada niekam nerodyk, niekada neišsaugok skaitmeniniame formate. Užrašyk ant popieriaus ir laikyk saugioje vietoje. Tai vienintelis raktų raktas į tavo turtą.
Skeptiškai žiūrėk į „garantuotą grąžą”. Jei projektas žada 1000% metinę grąžą – tai scam. Visada. Be išimčių.
Web3 ne kaip technologija, o kaip filosofija – ir kodėl tai svarbu
Galiausiai, Web3 yra ne tik apie technologiją. Tai apie tai, kam turėtų priklausyti internetas. Ar kelioms korporacijoms, kurios uždirba iš mūsų duomenų? Ar vartotojams, kurie tą internetą kuria?
Šis klausimas tampa vis aktualesnis. Matome, kaip platformos vienašališkai keičia taisykles – „Twitter” (dabar „X”) tampa chaotiškas, „Instagram” algoritmai nusprendžia, kas matys tavo turinį, „YouTube” gali bet kada ištrinti tavo kanalą. Kūrėjai, kurie investavo metus į auditorijos kūrimą, gali per dieną prarasti viską.
Web3 siūlo alternatyvą: ką jei tavo auditorija, tavo turinys, tavo skaitmeninė tapatybė tikrai priklausytų tau? Ką jei galėtum persikelti iš vienos platformos į kitą ir pasiimti viską su savimi? Tai ne utopija – tai techniškai įmanoma. Klausimas tik, ar visuomenė to nori ir ar yra pasiruošusi mokėti kainą (sudėtingumą, atsakomybę, neapibrėžtumą).
Web3 nebus tobulas. Jis jau padarė klaidų – NFT spekuliacijos, scamai, aplinkosauginis poveikis. Bet idėja, kad internetas gali būti labiau demokratiškas, labiau vartotojų valdomas – tai idėja, kuri verta tolesnio tyrinėjimo. Ne aklo tikėjimo, ne ciniškai atmesti, o kritiškai, smalsiai sekti.
Internetas keitėsi anksčiau. Jis keisis ir vėl. Klausimas tik – kas tą pokytį valdys. Ir ar mes, vartotojai, turėsime ką nors pasakyti šiame procese. Web3 bent jau siūlo tokią galimybę. Ar ji bus realizuota – tai jau kitas klausimas, ir atsakymas priklausys nuo to, kiek žmonių nuspręs aktyviai dalyvauti, o ne tik stebėti iš šono.
